Staliukas 02

Įėjęs vidun su mergina, praleidžia ją pirma savęs ir kažką burbtelėjęs abrmenui, kuris tuojau pasišalina vykdyti paliepimo, atitraukia kėdę, laukdamas kol ant jos atsisės Nicole. Šiai tai padarius, atsisėda priešais ją ir nusišypso.
-Kaip tau ši vieta?-padeda ranką ant stalo ir suėmęs Nicole delną, klausiamai kilsteli antakius.

Gūžteli pečiais ir lengvai šypteli.
-Nebloga, jauki vietelė,-švelniai perbraukia per Nicole ranką, savąja. Pagaliau atsiplėšęs nuo merginos fiziškai, nusuka žvilgsnį į meniu, gulintį priešais jo nosį.
-Hm...-susimastęs suraukia antakius.
-Gal verčiau vadovaukis savo moteriška intuicija,-nusijuokia.
-Esu pratęs prie sumuštinių su alumi, todėl visi šitie pavadinimai man tik gražūs žodžiai,-neigiamai papurto galvą toliau besišypsodamas.

Visą laiką kol mergina rinkosi patiekalą, įnirtingai studijuoja įmantrius valgių pavadinimus ir kiek žemiau išvardintas jų sudedamąsias dalis. Kai jo susikaupimas yra pertraukiamas, staigiai, gal net pernelyg staigiai pakelia galvą nuo meniu ir nustebusiu žvilgsniu žvilgteli į merginą. Susigaudęs situacijoje, plačiai nusišypso ir prieš tai nusikosėjęs į kumštį, suvaidintu solidžiu tonu išslebezavoja kažin kokio patiekalo pavadinimą. Prieš barmenui paliekant juodu vienus dar spėja užsakyti vyno ir kai šis galutinai pasišalina, pasiremia į stalviršį abejomis alkūnėmis.
-Net baisu įsivaizduoti ką man patieks,-neigiamai papurto galvą, nusijuokdamas.

Pernelyg nesureikšmindamas maisto ar įmantraus jo pavadinimo, nukreipia savo dėmesį į merginą.
-Šį savaitgalį man išeiginė,-nusišypso staiga kumštyje suspaudęs išdavikiškai pačiu netinkamiausiu metu ėmusi pypsėti pranešimų gaviklį. Užmetęs ten trumpą žvilgsnį ir įsitikinęs, kad nieko itin skubaus nenutiko, išjungia aparačiuką ir vėl pasižiūri į Nicole.
-Kokia tavo palanai...-nebaigęs minties delnu trenkia sau per kaktą šyptelėdamas.
-Visai užmiršau paklausti... ar turi čia darbą?-suraukia antakius tramdydamas šypseną.
-Manau, kad po to kai palikai tėvus, nutrūko ir ta finansinė bambagyslę, tiesa?-nebeištvėręs nusijuokia.
-Žinant tavo "aistrą" maisto ruošimui, kavinės ir restoranai atkrenta,-užlenkia vieną pirštą.
-Atleisk,-neigiamai papurto galvą nusišypsodamas.
-Neįsivaizduoju tavęs dirbančios,-atsilošia kėdėje.

Kadangi tikėjosi išgirsti kažką kas jį nustebins, įdėmiai stebi merginą, tačiau jos žodžiams akivaizdžiai pranookus visus jo lūkesčius, užspringsta vynu, kurį tuo metu gėrė. Garsiai pastatęs taurę ant stalo užsikosėja ir dar nespėjęs pilnai atgauti kvapo, pralemena.
-Tu dirbi policijoje?-nuryja vyną ir suraukia antakius negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo, nors ir puikiai suvokia, kad išgirdo gerai.

Vis dar elgdamasis it į krantą išmesta žuvis, nenuleidžia akių nuo Nicole tarytum tikėdamasis, kad šioji tuoj ims juoktis ir patikins, kad tai buvo viso labo pokštas, tačiau pagaliau suvokęs, kad nieko panašaus nenutiks, nuryja burnoje susikaupusius skysčius, o prieš pradėdamas kalbėti kiliau atsidūsta.
-Ką aš manau? Šiuo metu absoliučiai nieko,-perbraukia ranka sau per kaktą, įsistebeilydamas į kažkokį tašką ant linoliaumu išklotų restorano grindų.
-Policijos... agentė,-vėl susiraukia kalbėdamas lyg su savimi, lyg su mergina.
-Ar yra dar kažkas ko aš nežinau, nors turėčiau žinoti?-įdėmiai pažvelgia į merginą, tačiau kažin kodėl nutaisydamas nelabai džiugią fizionomiją. Padavėjui padėjus patiekalus ant judviejų staliuko, nė nežvilgtelėjęs į tai kas dedasi jo lėkštėje, nenuleidžia atidaus žvilgsnio nuo merginos.
-Dėkui,-burbteli padavėjui, užkirsdamas kelią klausimui "ar dar ko nors pageidausite" ir kai šis pasišalina, užsimerkęs atsidūsta bei abejomis rankomis perbraukia sau per galvą.
-Supranti, jei būtum pasakius, kad iš tiesų esi blondinė ar kad tavo vardas visai ne Nicole... net jei būtum pasakius, kad esi nėščia,-nusijuokia, tačiau ne visai natūraliai.
-Dievaži, matyt būčiau reagavęs natūraliau nei dabar...-neigiamai papurto galvą.

-Atleisk,-nudelbęs galvą neigiamai papurto galvą.
-Tiesiog ta Nicole, kurią pažinojau bijojo uždegti naujametinį fejerverką, o apie ginklą savo rankose turbūt nebuvo nė sapnavusi baisiausiame savo košmare,-šypteli prisiminęs baikščią panelę, kurią puikiai atsiminė.
-O dabar paaiškėja, kad...-nebaigia sakinio, tiesiog paima į rankas šakutę ir ją paknebinėja lėkštėje.
-Atleisk,-pasikartoja.
-Tiesiog visada buvau linkęs karštakošiškai reaguoti,-kaltai šypteli.
-Kaip elgtumeisi sužinojusi, kad dirbu FTB ir esu koks nors... slaptasis jų agentas, m?-pabando priversti emrginą pasijusti jo kailyje.
-Ar priimtum tai kaip normalų reiškinį ir nieko neklausinėtum?

Pilnumoj išklausęs Nicole kalbos, nesikiša ir nepertraukinėja jos, veide nutaisydamas apgailestaujančią išraišką. Kai ji baigia kalbėti, giliai įkvepia ir pakėlęs akis į merginą, pastumia savo lėkštę šiek tiek į šoną.
-Nemaniau, kad tai pasakysiu, bet tik taip galiu viską paaiškinti,-perbraukia delnu sau per veidą.
-Pati supranti, kad viskas, kas šiuo metu man nutiko, stipriai mane paveikė. Gal net per daug stipriai. Žodžiu po Jessica'os mirties mane ėmė kankinti nemiga, o ir tais retais kartais kai man pavykdavo užmigti, sapnuodavau baisius dalykus,-nuryja burnoje susikaupusius skysčius prisiminęs tai kas jam tuomet prisisapnuodavo.
-Kreipiausi į gydytoją,-ironiškai šypteli, turėdamas omenyje faktą, kad ir pats dabar yra medikas.
-Jis man išrašė stiprių migdomųjų,-gūžteli pečiais.
-Nustebsi sužinojusi, kad būdavo dienų kai pramiegodavau ištisas 24 valandas,-liūdnai šypteli.
-Kad kažkas negerai supratau tada, kai atsibudau ligoninėje... Kaimynai iškvietė policiją po to kai mano bute parą laiko grojo muzika, o aš neatidariau durų. Bet tu neįsivaizduoji koks saldus tas miegas buvo po tų nesuskaičiuojamų naktų nemigos,-neigiamai papurto galvą tarytum mėgintų pasiteisinti merginai.
-Paskui ėmiau tas tabletes užgerinėti alkoholiu...-nudelbia akis.
-Tai padėjo ne tik miegoti, bet ir nesapnuoti visų tų baisybių,-atsidūsta tuo pačiu užsimerkdamas.
-Dabar viskas gerai,-pagaliau vėl pakelia akis į merginą.
-Nebegeriu tų tablečių, bet pastaruoju metu pastebėjau... dabar pastebėjai ir tu...-ironiškai šypteli.
-Kad pasikeitė mano elgesys,-neigiamai papurto galvą.
-Dažnai man užeina nepaaiškinami pykčio protrūkiai, kurie neretai neturi nieko bendra su situacija. Kad ir dabar... nė pats nesuprantu ko taip sureagavau,-apmaudžiai šypteli.
-Žinoma, man neramu dėl tavo saugumo ir vis vien manau, kad toks darbas nėra skirtas moterims, bet šiaip ar taip, tai juk tavo pasirinkimas ir mano nuomonės tu neklausei,-gūžteli pečiais.
-Atleisk, pats nesuprantu kas man darosi,-suėmęs vyno taurę, išgeria ten buvusį skystį iki dugno.

Giliai atsidusęs nutaiso kuo įtikimesnę šypseną ir neigiamai pasukioja smakrą.
-Seniai. Nebevartoju jų jau ilgą laiką,-sumelavęs pajunta sąžinės priekaištus, kuriuos pamėgina nuplauti gėrimu, todėl gurkšteli iš savo taurės.
-Liaukis,-prisiverčia nusijuokti.
-Juk pažįsti mane,-suraukia antakius veide išlaikydamas linksmą miną.
-Esu it pliušinis meškiukas, o mano pykčio protrūkiai... tikiuosi, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas kai pratrūkau tavo akivaizdoje, mažute,-suėmęs merginos ranką, šypteli.
-Pažadu,-po ištarto žodžio nuryja burnoje susikaupusius skysčius, stengdamasis tą pažadą įteigti sau pačiam.
-Noriu, kad būtum saugi,-atsidūsta.
-Esi man nepaprastai svarbi, Nic, todėl noriu tave apsaugoti, bet kaip aš galėsiu tai padaryti jei tu savanoriškai statai savo gyvybę į pavojų?-vypteli, nors jam visa ši situacija nei kiek nekėlė šypsenos.
-Žinau, kad kai nori gali būti ne ką mažesnė bambeklė nei aš,-nusijuokia.
-Ir tikrai nenoriu užsitraukti tavo rūstybės,-iškelia rankas tarytum pasiduodamas ir susijuokia.

-Am...-numykia išgirdęs pirmąjį klausimą, kadangi jo visiškai nesitikėjo.
-Aš...-pričiuptas nusikaltimo vietoje, nudelbia akis į stalą ir mikliai sugriebia po ranka pasitaikiusią taurę bei ją užsiverčia, tikėdamasis taip išlošti bent kiek laiko apmąstymams.
-Nicole,-galop patraukęs tuščia indą sau nuo lūpų, nusišypso neperregima šypsena.
-Aš sakau tiesą,-nutaiso rimtą fizionomiją.
-Maniau manimi pasitiki,-suraukia antakius ir tiriamai nužvelgia jos veidą vis giliau klimpdamas į savo paties melą, bet tuo pat ir puikiai suvokdamas, kad tik įtikinęs merginą, jog nebevartoja tų nelemtų medikamentų, galės priversti ją juo pasikliauti taip, kaip lig šiol. Išklausęs to ką mergina kalba toliau, teigiamai linkteli galva.
-Lygiai taip pat kaip ir tu, be tavęs, sąmoningai rizikavau savo sveikata, bet nuo šiol viskas bus kitaip,-padrąsinamai šypteli.
-Kaip jau sakiau, nenoriu visko sugriauti. Ypač dabar,-galop paleidęs jos ranką, prisitraukia lėkštę su maistu arčiau savęs ir dar kart žvilgtelėjęs į Nicole, palaukia kol ji pasielgs taip pat. Pavakarieniavę beveik visiškoje tyloje, nenoromis šypteli.
-Ši diena tiek tau, tiek man buvo velniškai sunki, nemanai?-atsidūsta.
-Verčiau parvešiu tave namo...

Išgirdęs teigiamai atsaką, pritariamai linkteli ir šiek tiek atsitraukia su savo kėde nuo stalo.
-Man reikia... na pati žinai,-šypteli.
-Ilgai neužtruksiu,-iš džinsų kišenės ištraukęs automobilio raktelius padeda juos ant stalo, priešais merginą, leisdamas šiai suprasti, kad gali palaukti jo mašinoje. Dar kart vyptelėjęs pakyla ir nužingsniuoja link vyrų tualeto, tačiau pakeliui prisimena dalyką, privertusį jį stabtelėti. Prisivertęs eiti toliau ima įnirtingai galvoti kur paliko nelemtąjį vaistų buteliuką su dar likusiom keliom tabletėm. Suprasdamas, kad apsigręždamas ir nuskubėjęs į automobilį paskui Nicole tik pablogintų situaciją ir sukeltų nereikalingų įtarimų, sunkia širdimi nueina ten kur ėjęs, vildamasis, kad medikamentus saugiai paliko prietaisų skydelyje, o mergina nenuspręsk kažko ten ieškoti.