Nicole's kabinetas

Pasigavęs kažkokį pareigūną, paklausia jo kaip rasti Nicolę ir nukreiptas šio kabineto link, nieko nelaukdamas pasibeldžia. O ir neturėdamas jokio noro lūkuriuot, laukti patvirtinimo, įeina.

Neskubėdamas ką nors pasakyti, praeina kiek labiau į priekį bei merginai pasiūlius prisėsti, tą ir padaro, nors sukrenta į kėdę kaip vėzdas.
- Ne, man viskas gerai,-patrina veidą delnais, nes kaip palyginus neseniai atsikėlęs yra vis dar užsimiegojęs.
- Klausyk, Nicole,-nutaiso rimtą veido išraišką, viršutine kūno dalimi kiek labiau palinkdamas prie jos stalo, bei imdamas kalbėti kiek tyliau:
- Ne maži vaikai esam,-pirštais patraukia įkyriai į akis lendančias plaukų sruogas.
- Juk ne vaistų nuo galvos skausmo man vakar davei, tiesa?-išspaudžia kampinę šypseną lūpose, bei įsmeigia akis į merginą, laukdamas ką ši atkirs.

Bemat pastebėjęs pašnekovės lūpose atsiradusią šypseną, savosiose toliau laiko kreivą šypsnį bei lėtai atsilošia į kėdės atlošą.
- Džiaugiuosi, kad esi tokia atvira,-sunėręs delnus vieną į kitą, šią galūnių "kombinaciją" susideda ant pilvo.
- Nors pasitikėti tavimi negalima. Tačiau mėgtu riziką, štai kodėl dabar esu čia,-demonstratyviai įkvėpęs patalpos oro, kiek prisimerkia bei apsidairo. Nicole'i spėjus pasakyti daugiau intriguojančių kalbos detalių, veide nerodo jokių ryškių emocijų.
- Kur jau nesuprasi, kai ėmė vaidentis visokios nesąmonės,-gražinęs akis į merginos veidą, vėl pasilenkia arčiau stalo, sudarydamas įspūdį, kad vėl ketina kalbėti tyliau:
- Esu čia, nes noriu paklausti ar turi daugiau?-įsistebėjęs į jos akis, nusišypso.
- Neketinu tapti etatiniu tavo klientu, bet man žūt būt reikia atsipalaiduoti,-suraukia antakius akimirksniu prisiminęs ne per seniausiai jo namuose įvykusį konfliktą.

Nicole'i kalbant, iškelia vieną rankos pirštą į viršų, netrukus prakalbdamas:
- Dėl vieno vakar buvai teisi,-įterpia neilgą pauzę, kad jo žodžiai merginai sukurstytų bent menkiausią smalsumą.
- Skausmas pradingo lyg jo iš viso nebūtų buvę,-nusišypso ir atsargiai patrynęs prakirstą kaktą, pakelia akis į pašnekovę.
- Tačiau šiandien yra kitaip...-mįslingai nutęsęs, nepanori imti aiškinti merginai, kad po vakar skelta kakta apie save primena skausmo signalais. Tuomet atitraukęs pirštus, ištiesia rankas, bei kojas į priekį, šiuo veiksmu pasirąžydamas.
- Visuomet buvau kategoriškai prieš tabletes, miltelius ir panašias protą maišančias substancijas, tačiau kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, regis, nebelieka kitos išeities,-skėstelėjęs rankomis, ilgiau nesistengia paaiškinti savo ėjimo nieko gera nežadančio narkotikų liūno link, tad peršoka ant kitos temos, naiviai netikėdamas, kad merginai tikrai rūpi dėl ko jis taip prastai atrodo:
- O jeigu pasiūlyčiau pinigų liautumeisi bereikalingai manimi domėjusis?-stengiasi dirbtinai šypsotis, tačiau nudelbęs akis, išsitraukia piniginę.
- Nemanau, kad ilgiau mane tik vaišinsi,-kilsteli vieną iš antakių, tuo pačiu įsistebėdamas į merginą.

Spėjęs visiškai iš skysti savo kėdėje, nes nekantrumas praryt dar vieną stogą raunančią tabletę daro savo. Bet tam, kad nelikt prie suskilusios geldos, stengiasi palaikyti pokalbį ir išlikti mandagus:
- Aš ir pats nenoriu priprasti,-neigiamai papurto galvą.
- Puikiai žinau kaip narkotikai suverčia gyvenimą. Savuoju šiuo metu nesu šimtu procentų patenkintas, tad...-nutraukia giliai įkvėpdamas oro ir po to garsiai iššnopuodamas jį pro nosį.
- Ieškau veiksmingiausio būdo išsvajotam atsipalaidavimui,-vangiai šypteli bei prityla leisdamas pašnekovei kalbėti. Tebelaikydamas rankoje piniginę, pakelia akis į merginą ryškiai nepatenkintas dėl jos nustatytų sąlygų:
- Manau, jau prieš tai pasakiau tau užtektinai. Bet jeigu nori žinoti daugiau...-nuvedęs akis į šoną, patogiau įsitaiso kėdėje.
- Apsipykau su žmona ir puikiai žinau, kad esu dėl to kaltas,-kadangi narkotinių medžiagų sukeltas šalutinis pykčio poveikis jai buvo atslėgęs, nevengia to pripažinti.
- Ryte buvau siaubingai piktas. Būčiau bet kam tuo metu perkandęs gerklę ir tuomet pasimaišė ji,-lyg ir nebenorėdamas tęsti šios temos, suraukia kaktą bei kelis kartus stipriai, neigiamai papurto galvą. O išklausęs merginos ligi pat galo, šypteli:
- Sutinku su viskuo, Nicole. Juk vienaip ar kitaip mano šiknos gerovė priklauso nuo tavęs,-atstūmęs kėdę, atsistoja.
- Bet negi neleisi man atsidėkoti už tavo gerumą?-sakinį ištaria su įkyriai jaučiamu sarkazmu, bei smakro linktelėjimu dar kartą nurodo savo piniginę.

Klausydamasis Nicolės tos pačios rankos nykščiu ir smiliumi gausiai patrina akis, laikydamas galvą nudelbtą. Nekeisdamas nei savo veiksmų, nei kūno padėties, silpnai prataria:
- Tau juk geriau žinot,-giliai įkvėpęs, pakelia akis į merginą ir balsas bemat tampa žvalesnis.
- Juk ne aš prekiauju narkotikais. Ir nebijok,-visgi stengiasi ją nuraminti, nors pats nelabai tiki, kad šiai rūpi kaip jis smarkiai gali susigadinti gyvenimą naujojo įpročio apsvaigti nuo tablečių dėka.
- Gyvenime turiu šimtus priežasčių nesusišikti,-vypteli nenuleisdamas žvilgsnio nuo pašnekovės.
- Žinoma, kad laimingesnis netapsiu. Tiesą sakant nesuprantu dėl ko taip elgiuosi,-kaip šiam kartui nepanoręs net pusgarsiu minėti narkotikų, tikisi, kad mergina supras apie ką jis kalba.
- Veikiausiai išsikrausčiau iš proto,-nusišypso toli gražu ne džiugia šypsena bei rodomuoju pirštu derančiai prie jo ką tik pasakyto sakinio, pasukioja jį ties kairiuoju smilkiniu.
- Tiesa...-po ką tik nuskambėjusių pašnekovės žodžių ir pats prisimena, kad gavo per veidą, nes tai, kaip kaista Eve delno "pamalonintas" skuostas buvo užmiršęs.
- Prisišnekėjau, švelniai tariant. Ir patikėk, jeigu ji būtų ne šiaip trenkusi per veidą, o suknežinusi visą pakaušį, būtų buvusi visiškai teisi,-tuomet užtilęs, nuveda akis į šoną, fizionomijoje ryškiai neparodydamas užplūdusios liūdesio. Kaip ir buvo galima nuspėti, žiauriai nusistebi kuomet jo ausis pasiekia Nicole's žodžiai apie jo šeimą, juo labiau tokie tikslūs. Išsprogdinęs akis, suvirpina apatinę lūpą kurį laiką nesugalvodamas ką galėtų išlementi.
- Atleisk, bet man asmeninės patarėjos gyvenimo klausimais nereikia,-stengiasi atkirsti kuo mandagiau.
- Pats geriau žinau dėl ko esu su ta mergina ir ką man reiškia jos artumas,-garsiai pro nosį iškvepia orą kiek per piktai įsistebėdamas į merginos veidą, tačiau nežvelgdamas į jos akis.
- Jau gana senokai noriu iš čia pajudėti. Užkniso,-nusišypsojęs ištempia nugarą bei atsidūsta. Pasiekęs duris, praveria jas, tačiau leidžia pirmiau praeiti merginai.
- Kartais tavo gerumas man nemaloniai glumina. Nesuvokiu už ką tu man taip,-tyliai sukikenęs, sugrūda piniginę atgal į kišenę.
- Esi teisi... Neturiu jokio noro lieti tau dūšios. Ir tikrai ne dėl to, kad tavimi nepasitikiu ar panašiai. Tiesiog nesu pratęs bobiškai verkšlenti,-silpnai šyptelėjęs, praleidžia pro save Nicolę, o tuomet uždaro po savęs duris.