Isabel kabinetas

Kadangi visiškai ne apie mandagumą jis šiuo metu galvojo, į šį kabinetą kone įsiveržia. Iš karto žvilgsniu susiradęs už stalo sėdinčią personą, prataria, o ir balsas tampa ryžtingesnis:
- Aš žinau, kad vaikui, kuris buvo Eve pilve yra tik kelios savaites, bet...-kalbėdamas labai greitai, užlūžta, nes buvo užmiršęs įkvėpti.
- Nė neketinu leisti išmesti jo į atliekų duobę ar sušert po langus besitrinantiems katinams,-susikrovęs rankas ant liemens, ima vaikštinėti pirmyn, atgal, nervams, susierzinimui, kaltei, širdgėlai ir galybei panašių jausmų kratiniui toliau jį gniuždant.
- Noriu jį palaidoti,-nukreipia paraudusias akis į Isabel nutaisydamas be išimčių - rimtą veido išraišką.
- Ir nuodai... Ar atlikę jų analizę galėtumėt nustatyti, kam jie buvo išduoti?-akimirką, žvilgsnis tampa viltingas. Nemanydamas iš šio kabineto pasišalinti labai greitai, prisitraukęs kėdę, atsisėda.

Jau sėdėdamas kėdėje, suneria delnus vieną į kitą, o rankas sudeda sau ant kojų. Nepertraukiamai stebėdamas Isabel veidą, pilnai susikoncentruoją į judviejų nagrinėjamą temą. Kadangi ir nesitikėjo, jog kelių savaičių vaisius galėjo būti didesnis, neigiamai papurto galvą griežtai laikydamasis savo:
- Net jeigu jis būtų trijų dienų ir kelių milimetrų skersmens, man vis vien,-pajunta, kaip nugara perbėga pagaugai kalbant apie Eve ir jo vaiką, kaip apie kokį daiktą. Kadangi tiek mintis, tiek kūną vėl užliejo sielvartas, stipriai užsimerkia, o juodam debesiui virš jo galvos nuslinkus, mėgina atsakyti į tai, ką per nebylias sekundes jam pasakė Isabel.
- Nėra prie ko apsipratinėti, viskas ir taip labai aišku,-nė nepajunta, kaip žodžiai išsilieję iš jo lūpų įgyja šiurkštumo. Nors ir kaip būtų norėjęs padabinti veidą kreiva, ironiška šypsenėle, neįstengia padaryti net to. Gydytojai pasiūlius jam kreiptis į policiją, atsidūsta delnu trindamas nuo nervų susiraukšlėjusią kaktą.
- Vadinasi pasitelkus teisėsaugą yra vilties visą šį painų įvykį išnarplioti...-nepaisant to, kad sakinys nuskambėjo kaip monologas, galop atsimerkęs, pažvelgia į pašnekovę.
- Taigi siūlot kreiptis į ją, taip? Ir kada maždaug būtų galima atsiimti kūnelį?

Kadangi visos žmogaus būtinybei skirtos įstaigos pradedant ligonine, baigiant policija jam vėžį varė, suvokdamas, jog tiesos išsiaiškinti kitu būdu nepavyks, giliai įkvepia pasiruošdamas prabilti:
- Net ir menkiausia jūsų pagalba man be galo padėtų,-įstengia išspausti blausią, menkutę šypseną, bemat pradangindamas ją surūgusioje savo fizionomijoje. Susiėmęs už galvos, įsispokso į vieną tašką, sumurmėdamas:
- Dievaži, tikrai nelaikėm namuose jokių nuodų, nesuprantu iš kur jie ir kaip Eve juos suvartojo,-pajutęs, jog Isabel keliasi nuo kėdės, atsistoja pats, nes į visus jo pateiktus klausimus buvo atsakyta, o ilgiau šiame kabinete tintis nebuvo reikalo.
- Ačiū, kad išgelbėjot Eve,-nukreipia dėkingumo kupiną žvilgsnį į daktarę ir pasiekęs duris, pabando suformuot dar vieną, nelabai nuoširdų šypsnį. Dirstelėjęs į pro atdaras duris besimatantį koridorių, visai netrukus į jį įeina. Nepamiršęs, jog iškvietė Ashley, nuskuba atgalios į laukiamąjį.