Palata Nr. 56

Kadangi iš namų Ian'o buvo atvežtas į ligoninę, po skrandžio praplovimo procedūros ir vos ne vos išvengęs mirties yra atvežamas į šią palatą. Būdamas vis dar labai silpnas, tankiai kvėpuoja neprasimerkdamas, o nuo visų suleistų vaistų, jausdamasis ne ką geriau nei tuomet ant svetainės grindų, "kamuoliuko" povyzoje. Nepaisydamas seselės paliepimo pabandyti užmigti, pasineria į mintis, gilius apgalvojimus, tad tik guli užmerkęs akis, kad aplinkiniai galvotų, kad jis tikrai yra užsnūdęs.

Manydamas, kad į palatą vėl užėjo seselė, nepramerkia akių, tačiau įdėmiai klausosi patalpoje įsivyravusio bruzdesio. Ilgainiui supratęs, jog svečias negali būti kas nors iš ligoninės personalo, juo labiau pasigirdo kūkčiojimas, bijo atsimerkti, kad viltis, jog tai Eve nelauktai nesubliūkštų. Silpnai suspaudęs jos ranką, silpnai šypteli iš daugelio tik jam težinomų požymių atskleidęs atėjūnės tapatybę.
- E...v...e...-balsui trūkčiojant, šiaip ne taip prasimerkia. Vaizdui liejantis, kelis kartus sumirkčioja bei pajutęs, kaip smarkiai yra išdžiuvusios lūpos, apveda jų kontūrą liežuviu. Nenorėdamas prieš merginą atrodyti toks silpnas, pasistengia kalbėti kuo aiškiau, toliau kęsdamas blogą savijautą:
- Tas raštelis. Eve, kodėl?-prisimerkęs, blausiai pažvelgia į jos veidą.

Negalėdamas leisti sau net tokioje situacijoje matyti Eve's ašarų, ištiesia laisvą ranką jos veido link, kol šio veiksmo "tikslą" pasiekęs, nykščiu kuo švelniau nubraukia tuos skruostais riedančius lašus.
- Nenoriu matyti tavęs kenčiančios,-nepaliauja kalbėti tyliai, kone murmėti, nes taip lengviau.
- Turiu labai daug pasakyti. Nežinia ar išsikapstysiu,-giliai įkvėpęs, krūpteli lyg kūną būtų netikėtai persmelkęs skausmas. Nesukaupęs pakankamai jėgų tęsti, nepertraukia kalbančios merginos. Kai ši aiškiai pamini prakeiksmu tapusį Nicole's vardą, taip smarkiai, bei skausmingai suraukia veidą, kad šį iš vagotų gilios raukšlės. Matomai pradėjęs kęsti kiek labiau emocinį nei fizinį skausmą, bando prabilti:
- Ji buvo pas tave, tiesa? Ji tave susirado,-bemat sudėjęs visus taškus ant i ir suvokęs visus Eve elgesio motyvus, vengia žvelgti į jos veidą, tad užsimerkia.
- Eve, aš siaubingai gailiuosi dėl to ką padariau, ko prišnekėjau. Nesu vertas, kad čia būtum ir lietum ašaras. Esi verta geresnio nei aš. Stebiuosi, kodėl atėjai,-sulig dar vienu giliu įkvėpimu, praplešia akis ir nenoriai pažvelgia į jos veidą, beveik neišdrįsdamas regėti kaip ši verkia.
- Juk dabar turėtum smaigstyti adatėles į mano vudu lėlytę,-stengiasi neprarasti humoro jausmo, tačiau elgiasi nenuoširdžiai.
- Trūko tiek nedaug, kad būčiau su ja permiegojęs,-nejučia pats sau priminęs kas vyko, įremia dantis į apatinę lūpą ir tuomet iškošia vos vos suprantamai:
- Ir nenoriu apie tai kalbėti, kai fiziškai pasijusiu geriau. Jeigu nepasakysiu visko ko noriu, nei tau, nei man nepalengvės,-leisdamas sau atsipūsti nuo įtempto kalbėjimo, pripildo plaučius oro, bei netikėtai šypteli:
- Esu pripumpuotas medikamentų, tad kaip nors iškęsiu,-turėdamas omenyje tai, jog sugebės kalbėti tiek kiek reikia, plačiau minties nepaaiškina vildamasis, jog merginą tai nuramins.
- Esu sumišęs. Taip stipriai tave myliu, kad galėčiau paleisti, nes nesugebu padaryti tavęs laimingos. Bet kita vertus, kokia prasmė man gyventi jeigu visą likusį savo sumautos egzistencijos laiką jausiu tavo pyktį?-suspaudžia Eve ranką dar stipriau, klaikiai bijodamas, kad ši atsitrauks.

Skausmingai suspaudęs lūpas, nuveda nereikšmingą žvilgsnį į šoną ir Eve'i kalbant, nesistengia nuslėpti jaudulio, kai ši pamini Nikki, o kiek veliau ir save.
- Viskas yra kur kas sudėtingiau, Eve. Esu tik tipinis šunsnukis, sumautas stuobrys ir paršas. Esu būtent toks, kokiu vyrus laiko prisiekusios feministės,-dėbtelėjęs į merginos akis, suima jos ranką jau nebe viena, o dvejomis galūnėmis, nykščiu švelniai glostydamas jos odą.
- Neapsimetinėk, kad mano klaidos yra pataisomos. Taip nėra. Dabar tik džiaugiuosi, kad turėsiu laiko jas išpirkti, nors nepuoselėju vilčių, jog viskas bus kaip buvę,-įsistebi į Eve veidą, detaliai jį nagrinėdamas ir norėdamas jame ką nors įskaityti. Kiek veliau, nepraranda noro aptarti ne tik situaciją, bet ir personą, viską savo melu tik dar labiau paaštrinusią:
- Nejaugi Nicolė atėjusi pasigyrė, kaip ją atstūmiau?-pajutęs, kad pritrūksta oro, įkvepia. Pamažu jį leisdamas pro nosį, susikaupia tęsiniui:
- Bet koks gi skirtumas,-apimtas nevilties, pamėgina bent šyptelt.
- Vien tik mintis, kad sudariau situaciją, per kurią galėjau tave išduoti mane gniuždo. O ką jau kalbėti apie kone stebuklingai atsiradusį polinkį į narkotikus,-vėlgi užstrigęs, susikremta žvelgdamas į Eve skruostais riedančius lašelius, kuriuos skubiai nubraukia.
- Skausmai, kuriuos jaučiu yra niekis palyginus, kiek daug kančios man teikia tavo ašaros,-pateikęs tiesioginį paskatinimą merginai nurimti, atsidūsta. Po menkos pauzės, kurios metu nejučiomis nugrimzdo į prisiminimus, tęsia akivaizdžiai demonstruodamas, kaip smarkiai yra nusivylęs pačiu savimi:
- Aš taip norėjau padaryti tave laiminga, bet man nepavyko. Negi po visko sugebėsi apsimetinėti, jog niekad nesu tavęs stipriai įskaudinęs?-viltingai pažvelgia į jos akis, tačiau netrukus užsimerkęs, pajunta Eve rankas ant savo veido. Lėtai ir nelabai grabiai suėmęs jos delną, prispaudžia jį prie savo lūpų.
- Gyventi be tavęs ir Nikki man nebebūtų jokios prasmės. Klaikiai gailiuosi dėl visko ir Eve...-trumpam nutrūksta.
- Jeigu yra bent menkiausia galimybė, jog galėsiu tave bučiuoti, būti su tavimi maldauju, suteik man ją,-netrukus vėlgi išgirdęs Eve tariant Nicolės vardą pajunta, kaip pašiurpsta oda.
- Pergulėjimo?-veikiausiai, jei nebūtų toks silpnas išreikštų nuožmesnę nuostabą, tačiau dabar tik praplečia akis.
- Eve, paklausyk...-nejučia imtas varstyti abejonių dėl to, ką atėjusi Nicole merginai išpasakojo, klausiamai įsistebi į jos akis sudarydamas įtemptą akių kontaktą.
- Ką tiksliai toji moteris tau papasakojo?

Su skaudama širdimi žiūri į vis dar ašarotas jos akis nebespėdamas valyti riedančių lašelių. Ties pirmaisiais merginos žodžiais, nė nesuabejoja, kad toliau mergina paminės jo išdavystę, tačiau leidęs merginai baigti kalbėti iki ilgesnės pauzės, suglumęs nuveda akis. O pajutęs, kad kuo daugiau kalba, tuo lengviau darosi tai atlikti, iš kart prakalba nesudarydamas nemalonių tylos akimirkų:
- Tuo metu buvau paklaikęs. Nesupratau ką darau ir net dabar negalėčiau paaiškinti kodėl taip pasielgiau užuot bandęs tave susirasti, pakalbėti,-užmerkęs akis pasuka veidą taip, kad Eve ranka atsidurtų kuo arčiau jo šnervių. Giliai įkvėpęs jos odos kvapo bei mėgaudamasis juo, lėtai atsimerkia.
- Buvau visiškai sugniuždytas. Kai perskaičiau tą raštelį, regis, žemė išslydo iš po kojų,-nudelbęs akis, nervingai sutrūkčioja žandikauliu. Merginai vėl ėmus kalbėti ir tarytum nenorėdamas girdėti tai ką ji sako, ima purtyti galvą, o netrukus paprieštarauja:
- Esi dar labai jauna. Su manim ar be matęs tavo gyvenimas būtų tęsęsis. Tik...-balsui vėl užlūžus, kiek suraukia antakius iš anksto parodydamas, jog neketina kalbėti apie ką nors itin optimistiško:
- Neįsivaizduoju kodėl sumaniau ant kortos pastatyti viską dėl ko gyvenu: tave, mūsų dukterį ir muziką,-kietai sukandęs dantis, stengiasi suturėti vidurius baigiantį išgraužti kaltės jausmą. Tačiau netikėtai atpalaidavęs išsitempusius veido raumenis, šypteli:
- O palaužti vyrai iš ties tampa bepročiais,-atsidusęs beregint suvokia, kad išliejo per daug nuoskaudos pamiršdamas faktą, jog Eve iš dalies jaučiasi dėl visko kalta. Tad prakalba:
- Bet už viską ko pridirbau, kiek skausmo suteikiau tau, tai kone geriausia bausmė,-stengdamasis palaikyti savo paties iškeltą idėją, silpnai šypsosi. Suintriguotas greitai pakitusio Eve balso tono, skvarbiai įsistebi į jos veidą. Neskubėdamas atsakyti, kaip pradžiai giliai atsidūsta.
- Eve, šiaip ne taip išsikapstęs aš neketinu kartoti senų klaidų, juo labiau puikiai žinau, kad tik per narkotikus atsidūriau tos bobos glėby,-iš kart pasigailėjęs, kad tai pasakė, pažvelgia į merginos veidą bandydamas įskaityti kokias mintis jai sukėlė.
- Aš tau neleisiu šitaip kalbėti,-akivaizdžiai pykteli, jog dėl visko Eve kaltina save.
- Dėl to, kad pakvaišau esi mažų mažiausiai prisidėjusi. Tačiau perdėtai negraužiu ir savęs. Žinau iš dalies kieno dėka narkotikų sukeltas apsvaigimas man tapo mielas ir visiškai pasveikęs nežadu visko taip palikti,-skyręs užtektinai laiko parodyti ir savo nuožmiąją pusę, grįžta prie kur kas žemiškesnių aktualijų lyginant su jo pastaraisiais tolimos ateities svaičiojimais:
- Tai tiesa...-iš kart prisipažįsta, kai Eve žodžiai paliečia Nicolės vizitą.
- Tad jeigu ji pasakojo viską kaip buvo, iš kur ištraukei, kad su ja ėjau iki galo?-vis dar šio to nesuprasdamas, suraukia antakius.
- Ta prasme, permiegojau?-patikslinęs savo žodžius, leidžia sau atsikvėpti laukdamas atsakymo.

Nykščiu vedžiodamas per jos rankos odą, stebi šį savo atliekamą veiksmą, o Eve'i prakalbus garsiai atsidūsta jau vien tik kūno kalba parodydamas nepritarimą:
- Eve tu tikrai nesi kalta. Pilnai tave suprantu,-pakėlęs akis į jos veido lygį, pamėgina nusišypsoti.
- Jeigu būtum pasilikusi namuose, veikiausiai jau kitas mano skruostas kaistų nuo tavo delno,-nepaliaudamas "žaisti" su merginos ranka, atlenkia jos pirštus ir savaisiais švelniai perveda per delną.
- Tad galima sakyt išėjusi pakreipei įvykius pačia geriausia linkme,-nenorėdamas, jog Eve pultų prikišti dabartinę jo būklę, pratęsia nutaisydamas kiek griežtesnį toną:
- O to, kad prisirijau tablečių nesureikšmink. Viskas gerai. Svarbiausia, kad likimas man davė antrą šansą ištaisyti klaidas ir pasistengti gyventi teisingai,-giliai įkvėpęs sumerkia akis ir pratyli praleisdamas kai kuriuos merginos žodžius pro ausis, visiškai nenorėdamas priedo veltis į debatus dėl judviejų amžiaus skirtumo.
- Mergyt, labiausiai nenorėčiau, kad būtum su manim neatvira. Jeigu tave supykdysiu, labai prašau, reikšk savo emocijas nuoširdžiai,-pasistengęs ištaria ramiai, nors visom išgalėm slėpė susierzinimą, kurį jam kelia prie piršto prisegtas spaudimo matuoklis. Neužilgo judviem perėjus prie Nicole's, nejučia paniūra, nes kalbėti apie tą moterį jam matomai buvo nemalonu. Bet kadangi yra per silpnas kūno kalba aiškiai išreikšti sukilusius jausmus, pasilieka prie nuomonės reiškimo vien tik žodžiais:
- Ji išpūtė milžinišką burbulą. Nė neabejoju, kad po to kai ją atstūmiau Nicole atvyko pas tave vien tik tam, jog mus išskirtų,-sugręžia dantimis tuo pačiu kietai suspausdamas žandikaulį. Palaukęs kol nervai atslūgs, skvarbiai įsistebi į Eve akis.
- Eve suprask, aš per daug tave myliu, kad net būdamas beviltiškai apsvaigusiu sugebėčiau pasimylėt su kita moterimi,-pajutęs, jog balsas ima virpėti, įkvepia.
- Ne. Aš nebandau tavęs įtikinti. Tavo valia kuo tikėti,-užsimerkęs, tvirčiau suspaudžia Eve ranką, veidą nusukdamas kiek labiau į lango pusę.
- Ta moterimi ar manimi.

Ir be didesnių paaiškinimų supratęs kodėl būtent ta jo veido dalis sulaukė Eve's delno dėmesio, patenkintas išsišiepia, nors su kiekvienu jos rankos priartėjimu arčiau apatinės veido dalies, kaukšteli dantimis, lyg siektų nukasti kelis merginos pirštus.
- O aš ir nesakau, kad nebuvau to vertas,-nukreipęs žvilgsnį pavarto akis lėtai permesdamas per patalpą bei suėmęs Eve ranką suneria jos pirštus su savaisiais, o priartinęs prie lūpų, pabučiuoja.
- Žinau kiek daug blogo tau esu pridaręs ir prikalbėjęs, patikėk. Kadangi nutariau vėl pereiti prie švaraus gyvenimo būdo, stipriausi svaigalai man bus nebent tik kola,-patikinęs, šypteli kadangi tam kad susijuoktų, paprasčiausiai buvo per silpnas.
- Pati pasakei,-pažvelgia į jos akis vyptelėdamas lūpos kampu.
- Vos nenumiriau. Tai keičia absoliučiai viską,-atsidusęs, pasimuisto lovoje, bet dėl juntamo skausmo, sulig kiekvienu neatsargiu kryptelėjimu tyliai inkšteli.
- Niekad netikėjau likimu, bet dabar supratau, jog jis man davę šansą pasitaisyti. Turėsiu užtektinai laiko laikytis pažado,-užtilęs, sekančius žodžius ištaria pro šypseną:
- Padaryti tave laiminga. O teisę mane lupti turi kiekvieną kartą, kai pasakau ką nors netinkamo. Turėk tai omeny,-ištiesęs rodomąjį pirštą, parodo jį savo smilkinio link, bei pakreipęs galvą pažvelgia į netoli jo galvos stovintį įkyriai pypsintį monitorių. Iš Eve veido, bei suspaustų jos kumščių bemat supratęs, kad mergina noro kalbėti apie Nicolę turi tiek pat "daug" kaip ir jis, sumano tos temos nebeplėtoti.
- Ne tau vienai pastarųjų dienų įvykiai atrodo kaip sumautas košmaras. Bet kad ir kiek kartų įsižnybčiau negaliu prabusti,-silpnai papurtęs galvą, primerkia akis įsistebėdamas į tolumoje ant sienos kabantį laikrodį.
- Dievaži, už viską gyvenime labiau dabar norėčiau atsukti laiką atgal, kad galėčiau daug ką pakeisti, bei...-kietai sučiaupęs lūpas gražina akis į merginą.
- Tavo bučinio,-negalėdamas numatyti kaip mergina į tokius žodžius reaguos, akimirką pasigaili, jog tai pasakė, tad norėdamas atitaisyti situaciją, atsako į tai, ką buvo praleidęs:
- Aš ir neketinu atsikalbinėti, Eve. Užmigsiu, jei tik tu būsi šalia,-dar kartą pabučiavęs jos delną, sumerkia akis. Užliūliuotas ramumos, kurią jam teikė merginos būvimas, greitai užsnūsta.

2 weeks ago.

Maždaug po poros savaičių gijimo po apsinuodijimo narkotikais proceso, išaušus tai dienai kuomet jis turi būti paleidžiamas mano, kišdamasis mantą į krepšius, kalbasi su Eve:
- Tu nė neįsivaizduoji kaip man nusibodo ši ligoninė. Darysiu viską, kad nebereiktų daugiau čia nei tau, nei man pakliūti,-sukikenęs, ištiesina nelygų jo paties paklotos lovos kampą, bei priėjęs prie Eve, ją apkabina.
- Turiu tau paruošęs mažytę staigmeną,-nenorėdamas išteplioti merginos makiažo, pabučiuoja į jos lūpos kamputį.
- Daugiau nei tris savaites laukiau kol ją pristatys.

Suėmęs rankom Eve veidą nekantriai išlaukia kol ji užbaigs tarti sakinį, o jau tuomet pritraukęs ją karštai pabučiuoja, tačiau neilga bučinio forma, nes norėjo prabilti:
- Tai buvo ilgiausios ir baisiausios dvi savaitės mano gyvenime,-nutaisęs baimės kupiną veido išraišką, girdimai nuryja burnoje susikaupusius skysčius.
- Ir ne tik dėl to, kad buvau priverstas čia lindėti,-neigiamai papurtęs galvą, nykiai apžvelgia palatą, kurios nieku gyvu neleistų sau pasiilgti, bei gražinęs akis į Eve veidą, tęsia:
- Man buvo sunku žiūrėti į tave, nes nesugebėjai nuslėpti, jog ligoninės nepatinka ir tau,-suktai vypteli toli gražu ne grubiai pirštais pagnaibęs merginos šonus.
- Esu kur kas pastabesnis nei manai,-sukikenęs, pasisuka į gultą bei pačiupęs nuo jo savo sportinį krepšį su visa manta, užmeta ranką ant Eve pečių ir pajuda durų link, gudriai šypsodamasis.
- Abejoju ar tau pavyks ištraukti iš manęs daugiau informacijos, mieloji,-švelniai žnybteli į jos skruostą, laikydamas veide karingą išraišką.
- Nuo mūsų namų iki ligoninės vos trisdešimt minučių kelio. Esu įsitikinęs, kad sugebėsi palaukti,-šyptelėjęs, tarpdury susitinka daktarą ir pasirašęs į reikiamą blanką, vėl apkabina merginą.
- Tik būsiu priverstas užrišti tau akis, nes dovana didelė ir sveria apie toną,-susivokęs, kad būtų pats metas baigti bandyti Eve kantrumą, išneria pro duris ne už ilgo visiškai apleisdami įgrysusią ligoninę.