Laukiamasis

Tūrėdama laisvą dieną, bet netūrėdama kur jos praleisti, o tuo labaiu nenoredama būti viena sutinka su merginų pasiūlymu kartu su jomis atvykti pasitikti jų laukiamo žmogaus. Visiškai nežinodama kas jis per vienas visą kelią iki oro uosto klausosi merginų bandydama suprasti kokio žmogaus jos laukia ir susidariusi šioki tokį vaizdinį įžengia į vidų bandydama atsispirti užkrečiamam Williams žiovuliui nukreipia akis i pro didžiūlį stiklinį langą esantį vaizda su lektuvais ir panašiais irenginiais išgirsta, kad lėktuvas jau atvyko todėl pasukusi galvą į kolidorių iš kur keliaują atvykę žmonės klausydama Angel nurodymu laksto akimsi po beišeinančius žmones ieškodama bent kažkiek panašios personos į jos apibūdintą.
- Arba jis dar neatvyko, arba bent jau aš jo nematau.
Kad ir kaip besistengdama kažka ižvelgti minioje, bet neiko nesigavus vistiek nepasiduoda pabedama merginoms.

Nusileidus lėktuvui ir ji atgabenus i oro uosto pastatą kantriai praeina pro visas kliūtis stengdamasis neužkliudyti esančių žmonių, kad tik niekas jo nepžintu. Praėjęs vartus, kur patenka i laukimo salę ima stebėti visas stovinčias merginas ieškodamas tų kurios tūrėjo jį pasitiktį mintyse koneveikdamas visą grupę, kad niekas nesugebėjo atnešti čia savo siknos ir atsiuntė būrį merginų. pastebėjęs jau iš toli švieciančią peroksidinę blondinę patraukia su visais lagaminais į tą pusę kur pastebi, kad ji dar ne viena, taip mintis, kad tai tos merginos tik pasitvirtinus. Priėjęs merginas nusisypso pirma stebedamas Angel veidą
- Sveikos, manęs turejo atvykti pasitikti kelta merginu todėl tikiuosi, kad tai jūs.
Išspaudžią šypsena, nors ajutėsi kaip durnelis, nes visdar nežino ar tai tos merginos kurios turejo ji pasitikti ir pakreipia žvilgsnį i kitas merginas surasdamas pažystamąbej apsimiegojusį veida.
- Eve?
Supratęs, kad viskas tvarkoje ir kad Angelina bej Ashley neimtu klausinėti iš kur jis žino Eve suskuba pats sveikintis tiesdamas savo dešiniąją Angel ir Ashley.
- Esu Tim'as, o jus...
Nutyla leisdamas pabaigti joms tarti savo vardus tuo tarpu paimdamas lagamina i ranka ir ištiesdamas rankas, kad merginos isikabintų.
- Aš jusų paslaugoms. Vežkit kur tik reikės.
Nusišypsojęs patraukia su visomis merginomis link duru.

Stebėdama visus keliaujancius žmones išgirsta Williams pastaba ir greitai atsisukusi i ja vengdama jos zvilgsnio nuleidzia akis i grindis isižiūrėdama i savo batų nosis. Susimėčiusi nuo tokio jos drasumo ima lementi.
- Aš...aš žinau.
Ima teisintis, bet pasigirdus vyriškam balsui palengvėjus, kad neteks atsiskaitinėti Angel užsimerkusi tyliai atsidūsta ir atmerkusi akis leidžia kalbėti kitoms iki to momento, kol nėra uzklausiamas jos vardas todėl iįtiesusi savaja ranka netvirtai paspaudzia Timo'o.
- Ashley. Labai malonu.
Pasitraukusi nuo tako, kuriuo visi patraukė link išejimo su visais iškeliauja iš pastato, o vėliau ir iš šios vietos.

Pagaliau išlipusi iš lėktuvo, kuris čia turėjo būti prieš geras tris valandas, Mia pati nuvilko savo lagaminus per visą laukiamojo salę ir gavo sustoti. Niekur nesimatė žmogaus, turėjusio ją iš čia pasiimti. Mergina apsvarstė du galimus variantus: arba jis, praradęs viltį ko nors sulaukti, išvažiavo vienas, arba vėluoja taip pat smarkiai kaip ir jos lėktuvas. Susiraukusi nenoromis apsvarstė ir trečią galimybę - jis ją pamiršo. Mia atsisėdo ant vieno iš dviejų savo lagaminų ir išsitraukė mobilųjį. Dėkui dievui, nors buvo ryšys. Surinkusi gerai pažįstamą telefono numerį, laukė, kol kas pakels ragelį. Kai po kelių signalų atsiliepė autoatsakiklis, merginos nuotaiką nė kiek nepasitaisė. Palikusi ganėtinai piktą pranešimą, ji nuobodžiaujančiu žvilgsniu dairėsi po automobilių stovėjimo aikštelę.

Pagaliau per didziulius kamscius pasiekes patalpa vos neilekia i vidu. Sustojes apzvalgia esancius zmones, kol suranda ajm reikiama ir vos syptelejes, kad vis delto jo sulauke patraukia i ta puse issketes rankas.
- Mia!
Jau is toli pradejes rekti, kad atkreiptu merginos demesi issisiepia pagaliau ja pasiekes.
- Atsiprasau, kad negalejau anksciau, bet po vakarykstes uzpludusios kurybos, man viskas dingo is galvos.
Nutaises liudna mina vos vos sypteli
- Tikiuosi atleisi man.

Išgirdusi savo vardą ir jį šaukiantį pažįstamą balsą, Mia pasigręžiojo po salę. Buvo pilna žmonių, ir dauguma jų skubėjo jos pusėn, tačiau mergina tuoj pat atkreipė dėmesį į vieną itin aršiai jos link besibraunantį vyriškį. Mia atsistojo ir pasitaisė suknelę.
- Ian'ai! - pasisveikino daug santūriau, negu jis, tačiau ne mažiau meiliai.
Per visą laukimo laiką įtikinėjusi save, kad turėtų ant jo pykti, dabar Mia negalėjo sulaikyti šypsenos matydama vaikino džiaugsmą. Todėl nieko nepaisydama čiupo pribėgusį Ian'ą į glėbį. Išklausiusi jo atsiprašymo nutarė, kad jis visiškai nereikalingas, todėl tik tyliai nusijuokė.
- Žinoma, kūrybos mūzą tu privalai puoselėti bet kokia kaina, - sušnibždėjo nė kiek ne kaltinamai, vis dar įsikniaubusi į vaikino petį.
Po kiek laiko atsitraukusi atidžiai įsižiūrėjo Ian'ui į akis.
- Be abejo, aš tau atleidžiu.
Mia švelniai perbraukė rankomis jam per plaukus.
- Kokie planai?
Prikandusi lūpą nužiūrinėjo senokai matytus vaikino veido bruožus.

Apkabina mergina
- Mano muza buvo taip isiaudrinusi, kad net ugebejau tave pamirsti. Uz tai sau neatleisiu.
Su pelenvejimu atsikvepia tebesisypsodamas.
- Kaip as dzaiugiuosi, kad tu atleidi.
Papurto galva, kad palauki vel sugultu i savo vietas.
- Nezianu kru tu nori, bet visu pirma reiktu tave ikurdinti
Pazvelges i jos lagaminus paciumpa juos i rankas ir patraukia link isejimo.
- tada galetumem nukeliauti kur nors pavalgyti ar bet kur kur tu noretum. ka manai?
Kisltelejes antaki atsisuka i mergina

Nusistebėjusi, kad taip ilgai Ian‘as negali pamiršti tokio paprasto dalyko, kaip pavėlavimas, perbraukė delnu jam per skruostą.
- Pamiršk, gerai? – linksmai pasakė. – Bet jeigu būčiau žinojusi, kad tave kaip tik šiuo metu aplankė mūza, būčiau važiavusi taksi.
Mia kurį laiką tuščiu žvilgsniu dairėsi po salę, kai iš sąstingio ją pažadino ryžtingas Ian‘o balsas.
- Apsistoti man tiks viešbutis.
Pamaniusi, kad balsas nuskambėjo kaip šeimininkės įsakymas tarnui, nutarė pašvelninti padėtį.
- Tu toks mielas, kad manimi rūpiniesi. Kitas būtų praleidęs formalumą mane apgyvendinti.
Vaikinui pasukus išėjimo pusėn su jos lagaminais, ji nusekė paskui.
- Po tokios varginančios kelionės man trūksta minčių. Bet norėčiau su tavimi kaip nors atsipalaiduoti – aišku, jeigu tavęs neužkrausiu.
Ian‘ui atsisukus, meiliai jam nusišypsojo.

Jausdamas kalte, del to kad mergina buvo priversta jo laukti isspaudzia siokia tokia sypsena
- Leisk man istaisyti savo klaida gerai?
Patraukes nuo akiu plaukus rimtai atsisuka i mergina.
- Koks dar taksi? Sakiau, kad paimsiu tai ir paimsiu ir nesvarbu ar labai veluosiu ar ne.
Pasiabisejes jos zodziai ispucia akis susiraukdamas.
- Koks dar viezbutis, kai turiu didziulius namus, kuriu ne pats gerai nepazystu.
Ne neketindamas galvoti apie jos apsisitojima viezbutyje traukia link isejimo.
- Negaliu palikti savo draugu stypsoti viezbutyje, ypac, kai jie man yra brangus.
Atsisukes i mergina sypteli
- O zinai visu pirma einam pavalgyt. O tada..
Isputes pro nosi ora susimasto.
- Na pilnu skrandziu geriau mastosi, tuomet ir sugalvosim.

- Klaidą... klaidą, - sumurmėjo žiūrėdama į grindis.
Būtų paprieštaravusi, tačiau kelionė pernelyg nuvargino, todėl lengviausia buvo su viskuo sutikti.
- Gerai jau, gerai. Darysiu, kaip pasakysi, nes tu šiandien ryžtingai nusiteikęs.
Mia šypsojosi klausydama, su kokiu užsidegimu Ian‘as sprendžia jos kelionės ir apgyvendinimo klausimus.
- Vadinasi, siūlai gyventi pas save...
Mergina pakėlė akis į lubas, tada lėtai apžvelgė visą patalpą svarstydama.
- Žinai, gal ir vertas sumanymas.
Nenustodama šypsotis išklausė tolesnius vaikino žodžius, kad ji jam esanti brangi. Veido išraiškos nepakeitė, tačiau ranką pakėlė lyg norėdama vėl jį apkabinti. Kad pateisintų netikusį judesį, apsimetė, kad taisosi suknelę.
- Valgyti... Jau beveik keturias valandas apie tai svajoju...
Klusniai sekė paskui Ian‘ą iki durų. Šiam pradėjus postringauti apie maistą, dar labiau paspartino žingsnį.

Išsiropštęs iš lėktuvo, slampinėdamas po laukiamąjį tesugeba žiovauti ir rąžytis. Nesistebėdamas, kad seniai matytas draugas vėluoja jį pasitikt, pasiekęs kavos aparatą sumeta pinigų ir sumaigo reikiamus mygtukus užsisakydamas stiprios kavos. Kadangi šalimais stovėjo ir aparatas su saldumynais, apstoja ir jį. Kuomet jo kava yra paruošiama, atsargiai ją išsitraukia ir atsilupęs simbolišką "Mars" batonelį, patraukia prie kėdžių. Atsisėdęs, prastuminėja laiką gerdamas turimą kavą ir kramsnodamas šokoladuką.

Mia Toretto rašo:

- Klaidą... klaidą, - sumurmėjo žiūrėdama į grindis.
Būtų paprieštaravusi, tačiau kelionė pernelyg nuvargino, todėl lengviausia buvo su viskuo sutikti.
- Gerai jau, gerai. Darysiu, kaip pasakysi, nes tu šiandien ryžtingai nusiteikęs.
Mia šypsojosi klausydama, su kokiu užsidegimu Ian‘as sprendžia jos kelionės ir apgyvendinimo klausimus.
- Vadinasi, siūlai gyventi pas save...
Mergina pakėlė akis į lubas, tada lėtai apžvelgė visą patalpą svarstydama.
- Žinai, gal ir vertas sumanymas.
Nenustodama šypsotis išklausė tolesnius vaikino žodžius, kad ji jam esanti brangi. Veido išraiškos nepakeitė, tačiau ranką pakėlė lyg norėdama vėl jį apkabinti. Kad pateisintų netikusį judesį, apsimetė, kad taisosi suknelę.
- Valgyti... Jau beveik keturias valandas apie tai svajoju...
Klusniai sekė paskui Ian‘ą iki durų. Šiam pradėjus postringauti apie maistą, dar labiau paspartino žingsnį.

Nenugirdes jos murmejimu nusprandzia nesigilinti
- Kaip su tavim lengva. Bent kazkas sutinka su manim.
Ne neoredamas girdeti gyevnimo viezbutyje susiraukia
- Ne negalvok, kad gyvensi tam aptriususiam pastate. Nevesiu taves ne uz ka.
Stabtelejes atsisuka i mergina.
- Nebent tu jau taip nenori, tuomet jau kita kalba.
Pasiekes duris apsizvalgo i bandydamas suvokt kur pastate automobili, bet kadangi tas sviete is toli tai ten ir patraukia.
- Netgi keturias valandas?! Mergyt, tu dar gyva?
Atidares bagazine ideda lagaminus nenustodamas kalbeti su mergina.
- Buciau jau seniai cia leisgyvis sliauzias.
Atsisukes i mergina sypteli
- Bet dabar esu pilnas energetinio gerimo, tai valgysiu daug, kai to geralo kraujyje nebeliks.
Priejes prie merginos atidaro jai duris laukdamas, kol ji ilips.
- O tu busi atmaitinta, nes tik kaulai ir oda. Ko tau niekas valgyt neduoda?

- Jeigu turėčiau jėgų ginčytis, tau toli gražu nebūtų taip lengva.
Pamokomai mostelėjo pirštu Ian’ui prieš nosį norėdama, kad jos teiginys nuskambėtų dar tvirčiau.
- Gerai, negyvensiu viešbutyje. Važiuosiu pas tave, - šiaip ne taip pasakė balsu, rodančiu visišką pasidavimą.
- Noriu, Ian’ai, noriu…
Žodžius, pasakytus pavargusio žmogaus tonu, sustiprino veiksmais; Ian’ui sustojus, stumtelėjo jį priekin, kad patikintų visiškai su juo sutinkanti.
- Taip, keturias valandas, ar gali patikėti?
Stebėdama, kaip vaikinas kišą jos lagaminus į bagažinę, priėjusi jam už nugaros apsikabina jį per juosmenį. Ian’ui atsisukus, įdėmiai jo klauso ir šypsosi, žiūrėdama tiesiai į akis.
- Nebūtum tu leisgyvis, - pasakė stipriai papurtydama galvą. – Jeigu jau aš ištvėriau… O tu juk vyras.
Dar kartą meiliai šyptelėjusi atsitraukia nuo jo, kad abu galėtų lipti į mašiną. Kai vaikinas atidarė jai duris, Mia kuriam laikui stabtelėjo nesitikėjusi tokio poelgio. Tada vėl visa nušvito. Būdama jau viena koja salone, išgirdo, ką Ian’as kalba apie jos kūno sandarą. Atsidususi ištraukė koją iš automobilio ir atsistojo tiesiai prieš vaikiną.
- Kaulai ir oda, sakai?
Nors klausimas buvo labiau retorinis, Mia vis tiek klausiamai dirstelėjo į jį. Tada pasikėlė palaidinę ir jau norėjo parodyti gan apvalų pilvuką, kai pastebėjo, kad tokio neturi. Nepiktai susiraukusi tik gūžtelėjo ir tylėdama įsėdo į automobilį.
- Nežinojau, kad tau patinka apkūnios, - mestelėjo neįskaitomu tonu, kol vaikinas dar neuždarė durelių. – Kitaip, aišku, būčiau pasistengusi dėl tavęs.

- bet neturi, todel mano virsus.
atsisukes i mergina sypteli
- Pala o ko tu nori?
pastumoptas i prieki imasi vel zengti paspartindamas zingsni
- Negaliu, negi lektuve negalejai pavalgyt?
bandydamas sutalpinti visa bagaza i bagazine sustingsta merginai prisiartinus
- As be maisto ilgai neisgyvenciau.
Pasukes veida i mergina nusisypso
- Nors kai man uzeina kuryba, esu gyvas tik energiniu gerimu deka.
Merginai stovint prie duru ir nelipant i masina tik dabar susivokia savo zodziu prasme ir ima teisintis.
-Nesuprask neteisingai, man patinak tavo figura, bet valgyt irgi turetum.
Pagalaiu jai ilipus uzdaro duris ir apejes masina atsiseda i vairuotojo vieta pazvelgdamas i mergina.
- Tu bet kada grazi ar liekna ar stambesne. patikek.
uzvedes varikli isvaziuoja is oro uosto teritorijos.

Nusprendusi leisti vaikinui džiaugtis šia pergale nieko neatsakė. Kai jis atsisuko į ją nieko nesuprasdamas, su šypsena paaiškino:
- Noriu važiuoti pas tave, branguti.
Nenorėdama atsilikti nuo Ian’o, ėmė žengti platesniais žingsniais.
- Lėktuvuose maistas tiesiog koktus. Arba aš per daug išlepusi.
Keletą žingsnių sekė paskui vaikiną tylėdama ir mąstydama apie ką tik pasakytą sakinį.
- O taip, gali man nepasakoti. Pažįstu tave kaip nuluptą, - pasakė išsibudinusi iš minčių.
Vaikinui nusišypsojus, taip pat atsako jam švelniu šypsniu.
- Gerai, kad bent gėrimas palaiko tavo gyvybę.
Ian’ui ėmus teisintis supranta, kad tikriausiai buvo per griežta. Tačiau nesugalvodama ką sakyti tik laukia, kol jis atsisės už vairo. Vaikinui atsidūrus šalia junta jo žvilgsnį, tačiau atkakliai tebežiūri priešais save. Bet išgirdusi komplimentą nebegali ilgiau sau leisti vaidinti įsižeidusios, todėl kaip niekada švelniai pasižiūri į Ian’ą.
- Tikiu tavimi…
Kiek padvejojusi uždėjo savo delną ant vaikino plaštakos, kuria jis laikė pavarų svirtį.

Gerard Way rašo:

Išsiropštęs iš lėktuvo, slampinėdamas po laukiamąjį tesugeba žiovauti ir rąžytis. Nesistebėdamas, kad seniai matytas draugas vėluoja jį pasitikt, pasiekęs kavos aparatą sumeta pinigų ir sumaigo reikiamus mygtukus užsisakydamas stiprios kavos. Kadangi šalimais stovėjo ir aparatas su saldumynais, apstoja ir jį. Kuomet jo kava yra paruošiama, atsargiai ją išsitraukia ir atsilupęs simbolišką "Mars" batonelį, patraukia prie kėdžių. Atsisėdęs, prastuminėja laiką gerdamas turimą kavą ir kramsnodamas šokoladuką.

Jau kuris laikas trindamasis oro uosto teritorijoje, tačiau mindžikuodamas visiškai kitoje pastato pusėje, prie nutolusių kavos bei skanėstų aparatų slapinėjančio Gerard'o nepastebi. Kantrybei lūkuriuoti su kiekviena akimirka vis mažėjant, dirsčioja į laikrodį nesuprasdamas, kur jo draugas pasidėjo. Galiausiai neiškentęs, nueina prie informacinio langelio, kuriame pasitikslina prie kokių vartų turėtų išlipti reikiamo reiso keleiviai. Suvokęs, jog stoviniavo visai ne toje pusėje, pasuka į reikiamą sparčiai nužingsniuodamas. Kadangi lyg akis išdegęs nelėkė, iš karto pastebi pažįstamo asmens figūrą, bemat išlenkdamas lūpose šypseną.
- Nekenčiu oro uostų ir panašių sausakimšų vietų. Tikra kankynė,-atsistojęs priešais sėdintį draugą, palinksta kiek labiau į priekį.
- Sveikas atvykęs,-gražinęs kūno padėtį į pirminę poziciją, sukikena.
- Daugiau nei šimtas metų,-pastarąjį sakinį vaizdžiai intonavęs, įspūdžiui sustiprinti, paplaka ore ir rankomis. Užkliuvęs akimis už to, ką bičiulis kerta, iškelia antakius.
- "Mars",-ištaria taip, lyg būtų be galo nustebintas.
- Noriu ir aš tokio...-nutęsia prislopindamas balso tembrą. Supratęs, jog ima blaškytis, nukreipia savas kalbas reikiama linkme:
- Kaip skrydis? Neprailgo?

Valgydamas šokoladuką užsigeria kva bežiopsodamas į pro jį praeinančius žmones. Kadangi draugas taip ir nesirodė nevalingai imdamas kas kelias minutes žvilgtelėti i laikrodį išlenkia veide šypsena pagaliau Jared'ui pasirodžius.
- Jei kada nors pradėtum orentuotis tokiose vietose ir nuorodomis kur kas yra jau seniai b8tum mane radęs.
Nekaip jausdamasis dabartine pozicija, kad kalbėti tenka su stovinčiu žmogumi atsistoja.
- Labas. Malonu, kad pagaliau atvykai manęs pasiimti.
Susmeigęs akis i rankoje tebelaikomą ir dar nesuvalgyta šokolad1 atkiša Jared'ui.
- Imk jei jau taip nori. Man per saldu.
Patenkintas savo dosnumu ir galvodamas, kad ko jau ko o šokolado Jared'as tai jau tikrai neatsisakys ima kalbėti jo pasiūlyta tema.
- Puse velnio tik kad labai karšta buvo.
Kadangi kaip ir dėl ko stoviniuoti oro uoste nebuvo jokio pagrindo ranka kuriopje laikė kavos puodelį mosteli į jau seniai nužiūrėtas išėjimo duris.
- Tikiuosi nesi nieko prieš, bet man jau ganėtinai nusibodo čia stumpti laiką tavęs laukiant.

Pajutęs silpną, tačiau vis tiek nelabai malonų niežulį kakle, skubiai ima nagais draskyt pojūtį sukėlusią odos dalį.
- Tau čia patiks, tik pastaruoju metu mašalai tapo labai aktyvūs,-pagaliau pasikasęs, atsidūsta su jaučiamu palengvėjimu. Kadangi Gerard'as ėmė purkštaut, susiraukęs pažvelgia į jį taip, lyg šis būtų pasakęs visišką nesąmonę.
- Turėtum būti dėkingas bent jau už tai, kad turėsi asmeninį gidą,-žinoma, turėdamas omenyje save, kad ir bičiuliui jo sakinio prasmę taptų aiški, parodo nykščiu sau į krūtinę.
- Na ir kas, kad nesiorientuoju šiame oro uoste. Vis tiek jis tirštas kaip skruzdėlynas. O va, tu,-nutęsia įterpdamas pauzę. Bemat lūpose ištempęs pergalingą šypseną, parodo ranka į vaikiną.
- Bastydamasis po miestą neabejotinai nugrybautum, vadinasi esu bent jau kažkuo už tave pranašesnis,-neapsikentęs sukikena, nes buitiniu ginču prasidėjęs judviejų pokalbis jam atrodė juokingai. Gerard'ui šokoladuką atkišus jam, pirmiausia kurį laiką nekalbėdamas praspokso į skanėstą, kol pakėlęs akis į bičiulį, prakalba:
- Tavo dosnumas tiesiog neišpasakytas...-nesusivaldęs, pripildo žodžius nepiktybine ironija ir nusivaipo. Nepaisant to, kad jo išraiška bei žodžiai bylojo apie neigiamą atsakymą į šokoladuko perėmimą, staigiai išplešia jį iš Way'aus rankų ir pasikraipo lyg mažas vaikas džiaugdamasis dėl kokio nors menkniekio.
- Nuo pat tos akimirkos, kuomet įžengiau į šį pastatą noriu iš čia kuo skubiau pasišalinti, tad kaip gi galėčiau būti prieš?-pasako tokiu tonu, lyg stebėtųsi Gerard'o nesusipratimu.
- Apsistosi viešbutyje?-nubloškęs visus bereikalingus pasimaivynus į antrą planą, atgauna rimastį.
- Žinau, kad nespėjai nė miesto apžiūrėt, bet turiu pasiūlymą. Na, tiksliau kvietimą,-atsikandęs šokoladuko, automatiškai nutyla neturėdamas jokio noro kalbėti pilna burna. Kai šokolado masė burnoje sumažėja, tęsia:
- Scarlett rengia eilinį...-krenkštelėjęs atmeta rankas ir pirštų pagalba parodo kabučių gestą.
- Aukštuomenės vakarėlį ir tiek ji, tiek aš būtumėm patenkinti, jei dalyvautum.

Pažvelgęs į pro šalį beeinančius ir savais reikalais užsiimančius žmones nukreipia akis į tebesikasantį Jared'a uždėdamas delną ant peties ir keletą kartu patapšnodamas.
- Žinai vabalus traukia bjauri higiena, o pats dabar atrodai lyg beges po maratono.
Pasisukioja lyg kažko ieškodamas.
- Turbūt tas gidas labai mažas, nes per tave nieko nematau.
Imdamas kikenti iš Jared'o pasišovimo tapti jo gidu linksi jam pritardamas, nors puse kalbos praklausė pro ausis.
- Po miestą aš ir nesibastysiu. Kam reiks ateis patys.
Kadangi visas ginčas kaip ir Jared'ui taip ir jam buvo tik linksma pramoga dar pasukioja šokoladą aplink draugo veidą.
- Žinau, kad aš geras. Tai imi ar ne.?
Supratęs jo žodžius kaip atsisakima trukteli pečiais ruošdamasis ta šokoladą subaigti, bet Jard'ui jį iš jo atėmus žiojasi imti rėkauti ir vėl ginčytis, bet susitvardęs išspaudžia šypsena.
- Jei būtum atvykęs anksčiau turėtumėm jau seniai kažin kur nukeliavę.
Imdamas lėtu žingsniu keliauti link išėjimo linkteli pritardamas jam.
- Ne vienas pažįstamas perdavė man savo namą, tai pagyvensiu jame.
Nutyla laukdamas to pasiūlymo. Puikiai žinodamas Scarlet vakarėlius ir jų ypatybes kreivai šypteli sukikendamas.
- Nespėjau nė kojų apšilt o jau tokio aukšto lygio sutiktuvės.
Atsisukęs į Jared'a ramiai į jį pasižiūri.
- Kaip toks vakarėlis be manęs. Dalyvausiu dar ir kaip. Reikia juk susipažinti su šito miesto aukštuomene.
Paskutinį žodį ištaria pabrėždamas, nė pats netikėdamas, kad dar tokių šitam mieste yra ir praėjęs pro išėjimo duris giliai įkvepia gryno oro atsisukdamas i Leto.
- Kokią pirmą vietą man parodysi?

Išlikęs šališkas Gerard'o žodžiams, kuriais jis pabando pašiepti jį ne pačios geriausios išvaizdos klausimu, gūžteli pečiais ir ranka numojęs į bičiulio kalbas, paaiškina kas lemia tokius, veik - ekstremalius pokyčius:
- Karšta baisiai...-kadangi pastarosios problemos saulės įkaitintoje atmosferoje nepajusti buvo neįmanoma, pertraukia delnu per kaktą šiuo gestu suteikdamas savo žodžiams vaizdingumo.
- O be to pastoviai patiriu stresą, tai ko reikia ir norėt?-sukikenęs apsisuka ant kulno, nes eiti kažkur jau buvo pradėjęs, tačiau tik dabar suvokia, kad šiek tiek nukrypo nuo kurso. Timptelėjęs Gerard'ą už alkūnės, pakreipia jį bepradėjusį grybaut reikiama trajektorija.rna
- Aš niekur neskubu. Vakarėlis ant nosies, o madingai vėluodami klaidos nepadarysim,-šyptelėjęs susigrūda į burną likusią šokoladuko dalį. Sugniaužęs popierėlį kumštyje apsidairo ir pastebėjęs netoliese stovinčią šiukšlių dėžę paspartina žingsnį, imdamas eiti link jos. Tvarkingai popiergaliu atsikratęs, atsisuka į vaikiną, kuris per tą laiką, kol jis žiaumojo šokoladą ir nekalbėjo, savo ruožtu spėjo pasakyti nemažai.
- Scarlett prakeiktų tave jei nedalyvautum. Ta moteris sugeba būti pagiežinga, kai nori,-galiausiai išnėręs pro duris į gatvę, užsideda akinius nuo saulės, kad bent akys nuo kenksmingų spindulių liktų apsaugotos. Nugirdęs Gerard'o klausimą, kuris jam pasirodė visiškai absurdiškas, pažvelgia į vaikiną iš ištįsusios veido išraiškos matomai apstulbęs.
- Kas per durnas klausimas?!-šiek tiek pakelia balso toną, tačiau jis vis vieną neskamba šiurkščiai.
- Į vakarėlį. Tuojau pat!-išsikrapštęs iš džinsų kišenės raktelius nuo savo automobilio, spusteli pultelį nukenksmindamas signalizaciją ir atrakindamas visas duris. Įsėdęs į automobilį, bemat užveda variklį ir palaukęs, kol Gerard'as su visa savo manta taipogi įsikerioblins vidun, tvarkingai įsipatogins ir saugumo sumetimais - užsisegs saugos diržą, išvažiuoja iš oro uosto teritorijos į naktinį klubą.