Namas/Ieimas/svetaine

Privažiavęs, prisiparkuoja ir išlipęs iš automobilio patraukia prie namo. Trumpam stabtelėjęs vis dėl to pabeldžia į duris.

Pagaliau išvydęs tarpduryje stovint merginą, šypteli ir rankos kilstelėjimu su ja pasisveikina. Giliau įkvėpęs mintyse sumeta ką nori pasakyti ir tik po to išsako savo mintis balsu.

-Nicole?-nebūdamas tikras, kad priešais jį tikrai stovi ta pati mergina, su kuria kitados, būdamas vaikas žaidė kvadratą, nusijuokia dėl savo sutrukusios minos.

Stebėdamas apstulbusią Nikolės išraišką, droviai šypteli ir kai ši pagaliau jį rekognaizina, linkteli galva išspausdamas šiokią tokią šypsenėlę, tačiau nieko nepasako. Po nuskambėjusio klausimo, atsidūsta šiek tiek surimtėdamas ir pakviestas užeiti, pasinaudoja kvietimu, kadangi kalbos pradžiai dar aiškiai nebuvo pasiruošęs.
-Viskas tvarkoj,-lūpų kampu šyptelėjęs sugestikuliuoja ranka rodydamas į prieš akis atsivėrusio kambario interjerą.
-Čia viskas labai gražu, Nicole,-stabtelėjęs atsisuka į merginą ir nebeslėpdamas tikrosios savo fizionomijos, pasižiūri į ją slogiu veidu.
-Atvažiavau čia prieš kelias dienas,-iš kart užkirtęs kelią galimiems pasiūlymams ko nors išgerti ar užkasti, suima pašnekovės ranką ir švelniai patraukęs pasisodina priešais save ant sofos, o pats atsisėda ant fotelio ir jį pritraukia šiek tiek arčiau jos.
-Apsistojau neblogam rajone, namą man laikinai paskolino draugas,-giliau įkvepia.
-Nežinau nuo ko pradėti,-nuleidžia galvą.
-Apskritai nežinau ar ateiti čia buvo gera mintis,-neigiamai ją papurto.

-Tikrai nenoriu būti kam nors našta, Nicole,-išspaudžia kampinę špseną.
-Žinau, kad galiu tavimi pasikliauti ir patikėk, labiau už ką nors kitą tai vertinu,-vėl nudelbia akis.
-Mirė Jessica,-trumpai išveblena nepakeldamas akių į merginą.
-Žinai, kad ji man buvo visas gyvenimas ir dabar...-papurto galvą.
-Klausyk, gal vis dėl to turi ko nors išgerti?-įkvėpia oro.
-Taip, žinau, kad aš negeriu,-užbėgdamas įvykiams už akių, tarsteli.
-Bet pastarosiomis dienomis alkoholis mane velniškai gelbsti...

Tylėdamas lydi merginą akimis kol ši sugrįžta su jo brendžiu ir tik paėmęs stiklinę į rankas ir gurkštelėjęs ne menką gurkšnį gėrimo, pagaliau prabylą, tebežiūrėdamas į grindis.
-Tai buvo nelaimingas atsitikimas...-užlūžus balsui vėl gurkšteli brendžio.
-Nežinau kaip toliau gyvensiu,-pagaliau pakelia žvilgsnį į Nikolę.
-Pirmosiomis dienomis gerdavau iki sąmonės netekimo, nes tik tai padėdavo užmiršti koks žlugęs mano gyvenimas. Paskui bandžiau atsitiesti, bet tai beprasmiška ten,-mosteli ranka.
-Tam mieste viskas man primena ją...-užsivertęs išgeria brendį iki dugno.
-Ar galėčiau gauti dar?-viltingai pažvelgia į pašnekovę, ištiesdamas ranką su taure.
-Net nežinau ko tiksliai čia atėjau. Pranešti apie nelaimę galėjau ir telefonu, bet tiesiog noriu... man reikia žmogaus, kuris būtų pažinojęs ją ne ką prasčiau nei aš. O toks žmogus esi tu. Buvai jos geriausia draugė...

-Ji nusižudė,-sausai tarsteli tik tada kai gauna antra brendžio porciją.
-Būčiau galėjęs dėti galvą, kad Jessica nebūtų taip pasielgusi. Nė už ką,-neigiamai papurto galvą,
-Velniai rautų, juk ji buvo psichologė! Kaip žmogus nuolat kitiems į galvą kalantis koks gyvenimas yra gražus, galėtų prieš save pakelti ranką?-užsiverčia brendį.
-Nė už ką tuo nepatikėsiu. Paskutinėmis dienomis ji buvo tarsi nesava...,-ranka perbraukia sau per plaukus.
-Ji nušoko nuo stogo. Norėjau, kad tu ją atsimintum tokią, kokia ji buvo visada-linksmą ir besijuokiančią,-pasižiūri Nicolei į akis.
-Laidotuvės buvo pragariškos. Jos mamą sužinojus apie tai kaip mirė jos dukra ištiko isterija, visos ceremonijos metu ji nesuvaldomai verkė, paskui jos pyktis atsisuko prieš mane. Ji įsitikinusi, kad tai aš dėl visko kaltas... Gal tikrai man lemta gyventi vienam ir taip daugiau niekam nesuteiktu skausmo, Nicole?-liūdesio perkreipta fizionomija pasižiūri į merginą ir ištuština stiklinę iki dugno. Pajutęs lengvą svaigulį galvoje ir suvokęs, kad brendis po truputį daro savo darbą, įkvepia oro.

-Ir aš taip manau,-sutikdamas su Nicole pasakytais žodžiais, teigiamai palinksi galva.
-Visi tie svaičiojimai apie jos nužudymą... Dieve, kaip norėčiau, kad tai būtų tiesa,-pastebėjęs kaip į jį pasižiūrėjo mergina, suskuba paaiškinti, ką turi omenyje.
-Tai bent jau paaiškintų kodėl ji nepaliko nieko. Jokio atsisveikinimo raštelio, jokio laiško-nieko,-nuryja seiles.
-O tu pažįsti tą moterį nė ką blogiau nei aš,-liūdnai šypteli.
-Tikrai džiaugiuosi, kad tavęs ten nebuvo,-neigiamai papurto galvą.
-Gali įsivaizduoti kaip jaučiausi kai ji išrėkė man į veidą, kad tai aš privedžiau Jessicą prie savižudybės, nes išdaviau ją su kita...-patylėjęs nuleidžia akis.
-Tavim,-atsikvepia vis dar nepakeldamas akių į merginą.
-Aš jos nekaltinu. Ji prarado vienintelę savo dukterį ir jai be galo sunku. Kaip ir visiems mums,-pasukioja tuščią taurę rankose.
-Man jau metas,-atsistojęs pastato ją ant staliuko.
-Suprantu, kad mano apsilankymas toli gražu nėra malonus vizitas ir labai apgailestauju dėl to, kad sužinojai tai tik dabar. Bet patikėk, taip tik geriau,-uždėjęs ranką merginai ant peties visomis valios pastangomis išspaudžia šypseną lūpos kamputyje.
-Ir ačiū, kad galiu tavimi pasikliauti,-įdėmiai pažvelgia jai į akis.
-Būdamas su tavimi jaučiuosi taip, tarsi būčiau arčiau Jessicos,-dviem pirštais suėmęs jos smakrą, švelniai perbraukia nykščiu.

-Ta moteris turi pagrindo taip kalbėti,-nudelbia akis.
-Jesika jai buvo papasakojusi, kad prieš sutikdamas ją, draugavau su tavimi,-gūžteli pečiais.
-Nors mes niekada apie tai daugiau nekalbėjom, žinau, kad siūlai apsistoti tavo namuose tik iš mandagumo,-galbūt dėl alkoholio poveikio šiek tiek užmiršęs jį kankinantį sielvartą, ima kalbėti su šiokia tokia ironija.
-Žinai, kad buvau pasirengęs dėl tavęs padaryti viską, bet karjera tau buvo pirmojoje vietoje,-žengęs tolyn nuo merginos, neigiamai papurto galvą.
-Ir tada sutikau ją. Žinai kodėl ją taip branginu?-staiga atsisuka.
-Nes ji buvo su manimi tada kai man buvo velniškai sunku. Tada kai metusi viską išvažiavai čia,-pamosuoja rankomis po kambarį.
-Ir lig šiol mums taip ir nepavyko pasikalbėti akis į akį. Niekada taip ir nepaaiškinai kodėl palikai mane ir nieko nesakiusi pasprukai čia,-suraukia antakius.
-Vos tik liekam vienu du, užsidedi tą kvailą kaukę, laimingos moters kaukę, nors žinau, kad čia..-priėjęs padeda ranką ties jos širdimi.
-Esi ir likai ta pati Nikole, kurią kažkada taip mylėjau,-vėl neigiamai papurto galva.
-Kas tau darbo jei ir toliau svaiginsiuosi?-sarkastiškai šypteli.
-Galva dedu, kad trokšti, jog išsinešdinčiau iš šito miesto ir palikčiau tave ramybėje.

Žinai, priešingai nei tu, aš žaidžiu atviromis kortomis, Nicole,-skėsteli rankom.
-Taip, atvykau čia ne tik todėl, kad praneščiau tau apie šią nelaimę. Puikiai suvokiu, kad būtum apie tai sužinojusi ir be mano pagalbos. Be, kad ir kaip žiauriai tai nuskambėtų, tai buvo proga, pretekstas su tavimi susitikti,-tebelaikydamas veide sarkastišką šypsenėlę, gūžteli pečiais.
-Aš irgi turiu šlakelį savigarbos,-pirštų pagalba parodo kažką, kas turėtų reikšti "mažai".
-Turėjau savigarbos nelėkti paskui tave, nors iš įsiučio norėjosi šaukti!-pajutęs, akd pakėlė toną, stengiasi valdytis.
-Kaip manai aš jaučiausi kai mergina, kurią dievinau vieną dieną man nežinant susikrovė lagaminus ir tiesiog DINGO?-suraukia antakius ir įdėmiai pažvelgia į pašnekovės veidą.
-Ach, tai aš visko nežinau?-dirbtinai nusijuokia.
-Ir tu tai sakai dabar? Taip, velniai griebtų, aš nežinau ar velniškai noriu sužinoti,-teigiamai palinkčioja galva ir toliau išklauso merginos žodžių.
-Jessica..-jau žiojasi protestuoti ir ginti šviesų jos atminimą, bet negavęs progos prabilti, atideda tai iki Nicolės monologo pabaigos.
-Ką?-visiškai išmuštas iš vėžių suraukia antakius ir nieko nebesuprasdamas pažvelgia į Nicole. Nesugebėdamas prabilti ir tiesiog praradęs amą, klauso ką mergina šneka ir bando mintyse sudėlioti tai ką ką tik išgirdo.
-Ir užuot pasakiusi tai man, nutarei pasiaukoti ir paaukoti mūsų ateitį?-supratęs, kad su juo tikrai nejuokaujama, bando priimti tai ką išgirdo kaip faktą.
-Ar suvoki kaip tai nesąžininga mano atžvilgiu?-pirštu parodo sau į krūtinę ir užsimerkęs kelias akimirkas patyli.
-Taip, galbūt nesugebėsiu pamiršti to ką padarei, bet taip pat žinau, kad nesugebėsiu pamiršti ir tavęs,-neigiamai papurto galvą.
-Man nepavyko to padaryti visus tuos mėnesius, netikiu, kad pavyks ir dabar. Nes kai stoviu taip arti tavęs,-nuryja seiles.
-Per daug tavęs trokštu, kad sugebėčiau neapkęsti...

Visą laiką pratylėjęs, prabylą tik tuomet kai Nicole užduoda jam klausimą.
-Buvau Jessicai dėkingas, beto jai manęs reikėjo, nežinau ką jai jaučiau, bet tai ką jaučiau buvo labai striprus dviejų žmonių ryšys, supranti?-atidžiai pažvelgia į merginą.
-Beto ir man pačiam reikėjo žmogaus į kurį galėčiau remtis, nes..-užlūžus balsui, įkvėpia oro.
-Velniškai pykau ant tavęs, o gal labiau ant savęs pačio, kad nesugebėjau tavęs išlaikyti, nežinau. Žinau tik tiek, kad Jessica man labai padėjo,-nuryjęs burnoje susikaupusius skysčius apsilaižo sukepusias lūpas.
-Dabar prieš mane stovi visai kita Nocole,-neigiamai papurto galvą.
-O prieš tave-kitas Jaredas,-apmaudžiai šypteli.
-Tas laikas, praleistas atskirai labai daug ką pakeitę,-suraukia kaktą.
-Nepasikeitė tik du dalykai,-pirštų pagalba parodo dvejetą.
-Tavo grožis ir mano jausmai tau,-giliau įkvėpęs, žengia link merginos.
-Šitiek laiko troškau, kad tu paskambinsi arba sugryši ir viskas bus kaip buvę,-atsidūręs visai šalia, uždeda rankas jai ant liemens.
-O dabar kai mano galvoj taip tuščia nuo brendžio,-lūpų kampu šypteli.
-Tavo artumas mane veda iš proto ir aš tampu absoliučiu asilu, paminančiu visus savo principus, nes žvėriškai tavęs noriu

-Verčiau jau gailėtis dėl to ką pasakei, nei graužti save kiekvieną dieną dėl to, ko nespėjai padaryti,-pajutęs jos rankas, atsako į jos šypseną savąja. Priartėjęs prie Nicole per minimalų atstumą, pabučiuoja jos lūpas.
-Aš irgi klydau. Klydau pasirinkęs ją, o ne tave. Klydau kai užuot ieškojęs tavęs, tyliai pykau. Ir dėl to kankinausi pats,-dar syk pabučiuoja merginą, nereikalaudamas, kad į jo bučinį būtų atsakyti, tiesiog mėgaudamasis jų fiziniu artumu.
-Gal būdamas blaivaus proto dabar pakartočiau tą pačią klaidą,-neatitraukdamas veido, tebelaiko merginą savo glėbyje.
-Jei viskas iš tiesų buvo taip, kaip sakai, mudu esam tiesiog du žmonės, atsid8rę netinkamoj vietoj, netinkamu laiku, mažute,-įsižiūri į jos akis.
-Viena mano dalis trokšta ir toliau būti tuo arogantišku šmikiu, vardan savo savigarbos pasiryžusiu paaukoti vienintelį tikrą dalyką savo gyvenime-tave... Bet kai stoviu taip arti tavęs, tampu tuo pačiu mažvaikiu, kuris pamilo tavę jau tą akimirką kai tam vakarėly per mano žioplumą įkritom į baseiną,-lūpų kampu šypteli.

-Būtent,-šypteli.
-Noriu, kad mudu pamirštume viską,-neigiamai papurto galvą.
-Kas buvo praeityje tegu ten ir lieka, Niki,-abiem rankom suėmęs jos veidą, prisitraukia prie pat savęs ir karštai pabučiuoja.
-Tu vedi mane iš proto,-nuleidęs rankas suėma jomis jos liemenį, o paskui maikutę, kurią ji vilkėjo ir patraukia į viršų. Lengvai išvadavęs Nicole iš drabužių, vėl pabučiuoja.

Klaidžiodamas automobiliu ratais po visą namų rajoną, išsirenka vieną laimingąjį pastatą ir atsitiktinumo dėka juo tampa būtent šis. Tvarkingai pastatęs automobilį prie kelkraščio išlipa ir pribėgęs prie durų, suspaudo skambutį.