Eve's kabinetas

Naiviai tikėdamasis, jog Eve šiame kabinete yra viena, sumano savo įdomiu vizitu ją prablaškyti. Staigiai ir stipriai pradaręs duris, priklupia ant vieno kelio išskėsdamas rankas į šonus, o burnoje laikydamas sukandęs dailią rožę. Kaip tik tuomet pastebėjęs, jog Eve kabinete nėra viena, nei kiek nesutrinka. Bent jau iki tol, kol atsistojęs ir priėjęs neatpažįsta to asmens.
- Dėl Dievo meilės iš kur tu atsiradai?-susiraukęs nepatraukia ne paties draugiškiausio žvilgsnio nuo Zac'o. Pasiekęs Evę, pasilenkia prie jos ir pabučiavęs, paprastai įteikia rožę, nes Efron'o snukutis išblaškė visą fantaziją ir sugriovė planą įteikti gėlę žymiai įspūdingiau.
- Na ir staigmena...-negalėdamas atsistebėti Zac'o atsiradimu, parodo į jį ranka.
- Nepasakyčiau, kad labai maloni, bet sveikas sugrįžęs,-bando kalbėti kaip tik įmanoma draugiškiau, tačiau nemalonus sarkazmas jo tone vis tiek atsispindi. Kreivai šypsodamasis, klausiamai pažvelgia į Evę, vildamasis, jog būtent ji paaiškins kas vyksta.

Po Zac'o tvirtinimo bučinio tema, kietai suspaudžia krumplius galynėdamasis su sukilusiu įtūžiu. Garsiai pro nosį iškvėpęs orą, ištempia lūpose šiokią tokią šypseną, pradėdamas kalbėti:
- O tu, kaip matau, po šitiek laiko, velniai žino iš kur išlindęs neprarandi vilties padabinti Eve vardą Efron pavarde... Tiesa?-nuo to kaip ką tik išvedžiojo Zac'o sakinį, susierzina dar labiau, tačiau prabilus Eve'i, pažvelgia į jos veidą ir to dėka, kiek nusiramina. Jausdamas, jog mergina šioje situacijoje jaučiasi panašiai kaip ir jis, uždeda delną jai ant peties, raminančiai jį spusčiodamas.
- Kur jau pamirši jį...-pažvairuoja į Efron'ą, tyliai suburbėdamas, tačiau merginai tęsiant, apstulbęs įsistebi į jos akis.
- Man pasigirdo ar tu tikrai pasakei, jog šis...-numykia nenorėdamas vartoti necenzūrinių žodžių ir mosteli ranka į vaikiną, tačiau jo pusėn nė nepažvelgia.
- Tave išvadino?-susiraukęs, ima garsiau šnopuoti nosimi.
- Ir deja,-paprieštarauja tolimesniems Eve žodžiams kategorišku tonu.
- Tai yra be galo svarbu ir tu man pasakysi, ką blogo šis sumautas nuošika tau pasakė,-su beribiu nekantrumu stebi Eve veidą laukdamas ką ji atsakys.

Nenorėdamas viešai parodyti, kaip nuo pykčio, kurį jam kelia Zac'o postringavimai ir aplamai - jo būvimas, dreba balsas, tankiai ryja seiles iš šalies stebėdamas bei sekdamas judviejų pokalbį. Ilgokai nė nepastebėjęs, kaip nuo nemalonios įtampos ima drebėti į kumščius suspaustos rankos, pažvelgia į pamėlti spėjusius pirštus ir atsidusęs, juos atlenkia.
- Manau, Eve senokai perėjo tą laikotarpį, kuomet ją traukė prie asmenybės neturinčių berniukų...-pašaipiai vypteli pakeldamas akis į vaikiną, su kuriuo dabar kalba.
- Tokių kaip tu, mielas mano Zac'ai,-mosteli ranka į Efron'ą nekeisdamas nusistovėjusios ir visai nemalonios veido išraiškos. Pajutęs Eve ranką, švelniai spaudžiančią jo galūnę, nukreipia akis į merginos veidą. Ir nors ištverti nemažėjančią įtampą nuo jos bruožų pasidarė lengviau, tačiau nusišypsoti neįstengia, juo labiau nerimą kurstė vis dar nepateiktas atsakymas, kaip gi Zac'as išdrįso Evę išvadinti. Kai žodžiai palengva iš merginos lūpų išsprūsta, išsprogdina akis iš įtūžio nesugebėdamas nė mirktelėti. Perkreipęs paklaikusį veidą, lėtai nukreipia akis į Zac'ą, kuomet šis nutaria trauktis. Be žodžių, greitai ištraukia ranką iš Eve "gniaužtų" ir pripuolęs prie Efron'o, šiurkščiai jį atgręžia į save. Žinoma, kaip buvo galima ir tikėtis, po pastarojo veiksmo, kala kumščiu vaikinui per marmūzę ir neketindamas liautis, talžo jį kur tik papuola.
- Užmušiu tave, nudėsiu tave Efron'ai!-surėkia nebegalėdamas ilgiau laikyti pykčio savyje.

Nuo Zac'o mėtomų keiksmų niršta dar labiau, tad smūgių intensyvumas sustiprėja, nors apakintas įsiūčio ima dažniau prašaut pro šalį. Ir pat nesupratęs prie ko čia tas atsiprašymas, puikiai susieja visus galus, kuomet pajunta aštrų skausmą kojoje. Atšokęs nuo vaikino susiima už skaudamos vietos ir pastebėjęs stūksantį, susmigusį peiliuką, kaip mat jį ištraukia ir numeta ant žemės.
- Kretinas... Myžnius sumautas,-pagiežingai suburba po nosimi gaudydamas kvapą. Kadangi yra per daug įsiutęs, kad sugebėtų jausti skausmą, tiesiog žvelgia į vieną tašką, toliau murmėdamas:
- Aš jį tuo pačiu peiliuku visą išdarinėsiu,-Eve'i savo žodžiais apie ligoninė bemat pertraukus jo keistą stadiją, pasuka galvą į merginą, lygiai taip pat šaltai tardamas:
- Jokių ligoninių,-užtikrintai atkerta.
- Jau ir taip esu iki jų takelius išmindęs,-stipriau suspaudęs šiek tiek kraujuojančią žaizdą, sukanda dantis.
- Velniai griebtų... Žinojau, kad jis išgama, bet, kad toks...-sunkiai nuryja burnoje susikaupusius skysčius ir nepaisant pastangų nurimti, nesugeba nukreipti minčių šviesesne linkme.
- Eve, kaip tu?-susirūpinusiu žvilgsniu įsistebi į merginos veidą bijodamas, kad mūšio metu jai pačiai nebūtų nieko nutikę.

Spausdamas žaizdą, pavarto akis, kuomet Eve toliau bruka savo.
- Tai tik įdrėskimas, velniai rautų. Nieko rimta. Tikrai,-priėjęs prie nuošaliau stovėjusios merginos, suima jos veidą delnu, kuris po kontakto su žaizda nėra kruvinas.
- Neleisiu Zac'ui išlipti sausam iš balos. Kai tą patį peiliuką suvarysiu jam į subinę pažiūrėsim kam čia iš mūsų prireiks skubios medikų pagalbos,-suprasdamas, kad Eve šoke yra kiek labiau nei jis, švelniai trukteli merginą į save, ją apkabindamas.
- Neįsivaizduoji, kaip aš nenoriu vykti į ligoninę,-nežymiai atsišlieja, kad galėtų iš arti matyti jos veidą bei šitaip sekti Eve mimikas, kaip ją veikia pastarieji žodžiai.
- Bet dėl tavęs dar ir ne tiek padaryčiau. Svarbiausia, kad tu jaustumeisi ramiau,-silpnai nusišypsojęs, suduria savo lūpas su Eve, švelniai pabučiuodamas. Tuomet atsitraukęs, suneria merginos pirštus su savaisiais ir patraukia link durų nežymiai šlūbčiodamas.
- Visgi, jei įsimestų kokia infekcija, nebūtų labai malonu,-nusišypsojęs, pats pradaro duris ir išsliuogia į koridorių, išsitempdamas paskui save ir merginą.